2017-11-20, pirmadienis, 15:40.     Šiandien Lietuvoje saulė teka 08:14, leidžiasi 16:18, dienos ilgumas 8:3.
A1
SFR1 Raseiniai

Kiek kainuoja vasaros olimpinės žaidynės?

2016-12-24, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Kiek kainuoja vasaros olimpinės žaidynės?

Olimpinės žaidynės – svarbiausias pasaulyje sportinis įvykis, turintis keturių metų ciklą ir pasižymintis dėmesio gausa bei didelėmis investicijomis. Šiuolaikinės olimpiados pradžia – 1896 metai. Tada Atėnuose susirinko 240 sportininkų iš 14 šalių. Jeigu Atėnuose sportininkai varžėsi 9 sporto šakose ir išsidalino 43 komplektus medalių, tai į Rio-2016 iš 207 šalių atvyko 11 tūkstančių sportininkų, kurie rungėsi dėl 306 komplektų medalių 28 sporto šakose. Taigi per 120 metų Olimpinės žaidynės virto dideliu visuomeniniu-ekonominiu įvykiu su gigantišku biudžetu.  

Teisė organizuoti olimpines žaidynes valstybėms ir miestams atneša ne tik garbę, bet ir neišvengiamas finansines išlaidas. Kartais tos išlaidos įvairiomis formomis atsiperka, bet dažniausiai šalies organizatorės ekonomikai palieka gilų nuostolių randą. Tyrimo duomenimis, pastaruosius dešimt metų olimpinių žaidynių organizavimas vidutiniškai kainavo 8-9 mlrd. dolerių, neįskaitant transporto ir viešbučių infrastruktūros. Šalis, kuri organizuoja olimpines žaidynes, siekia dviejų tikslų: gauti kuo didesnę ekonominę naudą (pirmiausia tuo suinteresuotas privatus verslas) ir padidinti šalies ar miesto prestižą (tuo suinteresuota valstybė). Kiekvienos olimpiados finansavimo šaltiniai skirstomi į valstybinius ( nacionalinius, regioninius ar atskiro miesto) ir privačius (vietos ar užsienio verslo). Tokiu būdu fiksuojami trys Olimpiadų valdymo ir finansavimo modeliai: valstybinio valdymo modelis (valstybės finansavimo dalis siekia daugiau nei 67% reikalingų išlaidų), mišrus (valstybės finansavimas svyruoja tarp 33-67%) ir privatus (valstybės dalis siekia mažiau 33%).  Patirtis sako, kad kuo didesnė privataus kapitalo dalis dalyvauja žaidynių organizavime, tuo didesnė tikimybė, kad žaidynės atsipirks. Valstybė čia pasilieka sau koordinatoriaus vaidmenį – rūpinasi privataus kapitalo pritraukimu bei valdo makroekonominius procesus įvairiuose olimpinio ciklo etapuose. Olimpinių žaidynių organizavimas, panašiai kaip ir pasaulio bei europos futbolo čempionatų, neišvengiamai veikia visas šalies organizatorės ekonomikos sferas. Didelis žaidynių biudžetas dar negarantuoja sėkmės, nes daug kas priklauso nuo paruošiamųjų darbų organizacijos. Lemiamais veiksniais čia yra žaidynių specifika ir jų pravedimo vieta. Vasaros olimpinės žaidynės reikalauja daug įvairių objektų: arenų, baseinų, futbolo stadionų, buriavimui skirtų trasų, žirginio sporto kompleksų ir panašiai. Žaidynes organizuojantis miestas turi turėti gerai išvystytą viešbučių ir transporto infrastruktūrą. Kuo daugiau reikia statyti, tuo didesnes išlaidas turi šeimininkai. Daug kas priklauso ir nuo šalies šeimininkės ekonomikos išsivystymo lygio. Šalis, turinti mažiau išvystytą ekonomiką ir kuklesnį  BVP, olimpiados pravedimo poveikį ekonomikai pajus didesnį nei išsivysčiusi valstybė. Tačiau čia didesnė ir pasekmių rizika – po olimpiados sumažėjęs ekonominis aktyvumas gali padidinti šalies skolas ir infliaciją. 

Olimpinių žaidynių ekonominis efektas nusakomas sekančiais rodikliais: BVP pasikeitimas, investicijos į pasiruošimą ir žaidynių pravedimą, poveikis darbo vietų kūrimui, gautos ir išleistos užsienio valiutos santykis. Didžioji dalis gautų pajamų iš transliacijos teisių, bilietų ir prekių ženklų investicijų tenka Tarptautiniam olimpiniam komitetui. Šalis organizatorė ir konkretus jos miestas uždirba visų pirma iš turistų ir žaidynėms pastatytų objektų eksploatacijos – vienuose miestuose olimpinio kaimelio pastatai nesunkiai parduodami kaip butai, kituose, pavyzdžiui, Sočyje po 2014 metų žiemos olimpiados, stovi tušti ir  apleisti.

Pirmosios olimpinės žaidynės (1896-1912 m.) iš esmės buvo finansuojamos privataus kapitalo ir lėšų, gautų pardavus pašto ženklus, atvirutes bei atminimo monetas. Neapseita ir be privačių aukų. Nuo 1920 metų olimpinių žaidynių finansavimui lėšos pradėtos pritraukti iš kompanijų reklamos bei įmonių-rėmėjų. Los Andžele 1932 metais vykusi olimpiada laikoma pirmąja olimpiada, kuri rengėjams atsipirko. Nuo 1936 metų prasidėjo televizijos epocha, o nuo 1952 metų žaidynių finansavimui užtikrinti konkurso tvarka pasitelktos į pagalbą ir tarptautinės kompanijos.  Naujas olimpinio judėjimo etapas prasidėjo 1980 metais, kai TOK prezidentu tapo Chuanas Antonijas Samarančas, nusprendęs olimpinių žaidynių organizavimą paversti pelningu renginiu. Tarptautinis olimpinis komitetas puikiai su šia užduotimi susitvarkė. Tuo tarpu šalims-organizatorėms ne visada pavyksta pasiekti pelną. Ekonomiškai pavykusiomis laikomos Los Andželo (1984), Seulo (1988), Atlantos (1996) ir Sidnėjaus (2000) olimpiados. O Monrealio (1976), Maskvos (1980) ir Atėnų (2004) olimpinės žaidynės ekonomine sėkme nepasižymėjo ir jas organizavusioms šalims buvo nuostolingos.

Finansiniu požiūriu sėkmingų olimpiadų organizavimas nuo nesėkmingų skiriasi: kuo didesnis privataus kapitalo jose dalyvavimas, tuo didesnė tikimybė, kad bus išvengta finansinio fiasko. Antai Los Andželo olimpinės žaidynės pirmąkart olimpiadų istorijoje pilnai buvo finansuojamos privataus kapitalo, kadangi merija atsisakė prisiimti bent dalį išlaidų. Žaidynių organizatoriai išleido 1,1 mlrd. dolerių ir gavo labai įspūdingą pelną – 335 mln. dolerių. Seulo olimpiadai Pietų Korėjos vyriausybė iš valstybės biudžeto skyrė 52% lėšų. Žaidynės korėjiečiams atnešė 280 mln. dolerių pelno. Atlantos olimpinių žaidynių biudžetas (1,7 mlrd. dol.) buvo suformuotas iš privataus kapitalo. Organizatoriai taupė visur: olimpinis kaimelis nebuvo specialiai statomas – sportininkai gyveno studentų bendrabučiuose. Daug sporto įrenginių buvo laikinai sumontuota. Olimpiada atnešė organizatoriams 60 mln. dolerių pelno. O štai ir nuostolingų olimpiadų pavyzdžiai. Monrealio olimpiada tapo brangiausia iki tol buvusių. Kanados sostinė TOK konkurse nugalėjo netikėtai – tai buvo politinis kompromisas tarp Maskvos ir Los Andželo. Organizatoriams teko daug lėšų išleisti sportinės infrastruktūros kūrimui, tame tarpe daugiau nei milijardą dolerių pompastiškam olimpiniam stadionui. Dėl formos ypatumų jis buvo pramintas „The Big O”, o vėliau “The Big Owe” (Didelė skola) – Kvebeko provincija 30 metų mokėjo skolą už šio stadiono ir kitų objektų statybą. Nuostolinga laikoma ir Maskvos olimpiada. Kai kurių šaltinių teigimu, ji atsipirko tik 80%. Olimpiados šeimininkai norėjo pasauliui parodyti tarybinės santvarkos privalumus. Todėl pasiruošimui valstybės pinigų negailėta. Negatyvų vaidmenį čia suvaidino JAV ir kitų išsivysčiusių šalių žaidynių boikotas dėl TSRS karo Afganistane. Kai kurie apžvalgininkai sako, kad didelės išlaidos olimpiados pasiruošimui prisidėjo prie tarybinės ekonomikos 1980 metų viduryje griūties, atvedusios į didžiausios pasaulio valstybės subyrėjimą. Panašius svarstymus galima sutikti ir kalbant apie Graikijos ekonomikos krizę 2010-2011 metais, kai šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio. Atėnų olimpinės žaidynės šaliai atsiėjo 11 mlrd. dolerių. Pradinis biudžetas buvo viršytas beveik 10 kartų. Tokia našta Graikijos nacionalinei ekonomikai buvo per didelė. Neatsitiktinai vyriausybių iniciatyvos savo šalyse surengti olimpines žaidynes vis dažniau susilaukia vietos gyventojų protestų. Būta jų ir Brazilijoje. Dėl vietinių gyventojų priešiško nusiteikimo savo kandidatūras 2022 metų žiemos olimpinių žaidynių organizavimui atsiėmė Miunchenas, Barselona, Krokuva ir Stokholmas. Toli gražu ne visi pasiruošę išleisti milijardus dėl dviejų savaičių sporto šventės, kuri negarantuoja ekonominio efekto. 2022 metų žiemos olimpinės žaidynės vyks Kinijoje: ši šalis turi ir lėšų, ir politinę valią.           

Rio-2016 istorija pakankamai sudėtinga. 2009 metais antras pagal dydį Brazilijos miestas gavo teisę surengti XXXI vasaros olimpines žaidynes, aplenkęs Madridą, Tokio ir Čikagą. Teigiamą vaidmenį čia suvaidino ir ta aplinkybė, kad 2007 metais buvo patvirtintas 2014 metų pasaulio futbolo čempionato pravedimas Brazilijoje. Vėliau, kai pasiruošimas olimpinėms žaidynėms susidurdavo su tam tikrais sunkumais, buvo atsiremiama į sėkmingai organizuotą futbolo fiestą. Ir tai visus nuramindavo. Tuo metu, kai Brazilija gavo teisę organizuoti XXXI vasaros olimpines žaidynes, šalis sparčiai vystėsi ir puikavosi TOP-10 pasaulio ekonomikų sąraše. Tačiau nuo laiko daug kas pasikeitė į blogą pusę. Šalį apėmė didžiausia nuo 1990 metų ekonominė recesija, kuri ekspertų teigimu tęsis iki 2018 metų. Krizės fone šalį ėmė krėsti korupciniai skandalai. Pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė Rio de Žaneiras organizuodamas olimpiadą, ekspertų nuomone buvo šios: saugumas, žmogaus teisės, užteršta aplinka, statybos klausimai ir politinė bei ekonominė situacija. Nusikalstamumo lygis Rio de Žaneire verčia griebtis už galvų. Ir nors gatvėse patruliavo daugiau nei 85 tūkst. gerai ginkluotų policininkų bei kareivių, nebuvo tos dienos, kad būtų išvengta apiplėšimų, vagysčių ir kitokių nesklandumų. Nuo nusikaltėlių kentėjo ne tik turistai ir sportininkai, bet ir oficialūs asmenys. Rugpjūčio 8 dienos vakare vairuodamas automobilį ginkluotas nusikaltėlis imitavo kelių eismo įvykį su iš oro uosto važiuojančiu automobiliu, kuriame sėdėjo trys Juodkalnijos Olimpinio komiteto ir diplomatinio korpuso darbuotojai. Nusikaltėlis apiplėšė visus automobilyje buvusius keleivius ir atėmė automobilį. Internetinėje erdvėje pasirodė informacija, kad netoli olimpinio kaimelio buvo užpultas Rusijos vicekonsulas Rio de Žaneire. Grumtynių metu vienas nusikaltėlis žuvo, o vicekonsulas liko gyvas. Toje pačioje internetinėje erdvėje pasklido vaizdas, kaip paaugliai vidury baltos dienos apiplėšinėja turistus. Nuo dviejų nusikaltėlių nukentėjo ir Portugalijos švietimo ministras. Iš jo buvo atimti pinigai. Laimei, piktavaliai sulaikyti. Jiems grėsė dešimties metų kalėjimas. Apvogti buvo rusų sirgalių namai – išnešti trys kompiuteriai ir video kamera. Danijos delegacijos vadovas Morten Rodtvitt nusiskundė, kad iš sportininkų kambarių dingsta viskas – pradedant telefonais ir baigiant paklodėmis. Vokiečių televizijos darbuotojai prarado furgoną su visa televizijos įranga, kainuojančia 400 tūkst. eurų. Tiesa, aparatūrą vėliau pavyko atgauti. Na o mafijos veiklos hitu tapo narkotikų pardavinėjimas su Rio-2016 logotipu. Policija areštavo 93 narkotikų paketus. Kiekviena porcija turėjo užrašą „Nenaudoti vaikų akivaizdoje“. 
  
Olimpinių objektų statyba palietė beveik 170 tūkst. žmonių – jie  buvo priversti palikti savo gyvenamąją vietą ir persikelti kitur.  Rio de Žaneiro vanduo ne kartą buvo tikrintas ir kiekvieną kartą tikrintojai susidurdavo su dideliu vandens užteršimu. Associated Press duomenimis, geriamame vandenyje žmogaus organizmui pavojingų mikroorganizmų rasta 1,7 mln. kartų daugiau nei leistina. Todėl dauguma sportininkų gėrė antibiotikus, o tie, kurie dalyvavo vandens sporto varžybose, treniruočių metu dėvėjo apsauginius kostiumus ir naudojo dezinfikuotus irklus. Užterštumo problema paaštrėjo per paskutinius dešimtmečius, nes išaugo miesto populiacija. Rimtų nesklandumų iškilo statant olimpinius objektus: velodromą, teniso centrą, vandens parką. Pagaliau atsipalaiduoti neleido plintantis Zika virusas. Ne paslaptis, kad Brazilija susiduria su korupcijos grėsmėmis. Bandant apsaugoti valstybės lėšas nuo grobstymo, 60% olimpinių žaidynių biudžeto sudarė privatus kapitalas. Tačiau tai valstybei gali kainuoti dar daugiau – mat privačiam kapitalui po žaidynių pažadėta atiduoti daug nekilnojamo turto radikaliai atsinaujinusiame mieste. Privatus kapitalas nekilnojamą turtą gali pradėti pardavinėti daug brangiau nei gavo. Taigi verslo interesai bus patenkinti, o plačioji visuomenė iš to nepatirs jokios naudos.

Oksfordo universiteto verslo mokyklos tyrimai sako, kad Rio-2016 Brazilijai kainavo 4,6 mlrd. dolerių. Planinių lėšų pereikvojimas siekė 1,6 mlrd. dolerių. „Lėšų pereikvojimas vyksta tada, kai Brazilija mažiausiai to nori, nes šalis pergyvena rimčiausią  ekonominę ir politinę krizę nuo 1930 metų, o Rio de Žaneiras yra labai nukentėjęs nuo recesijos“, – sako vedantis verslo mokyklos tyrėjas Bent Flayberg. Tačiau tai toli gražu ne visas biudžetas. Tai tik tie pinigai, kuriuos į olimpiadą investavo valstybė. Paskutiniai vertinimai rodo, kad visas Rio-2016 vasaros olimpiados biudžetas siekė 12-14 mlrd. dolerių. O tai 5-6 kartus daugiau nei buvo numatyta pradžioje. Palyginimui galime pasakyti, kad Londono olimpiada organizatoriams atsiėjo 16,3 mlrd. dolerių. Rio de Žaneiro olimpiados biudžetas susidėjo iš trijų dalių. Sportinių objektų statybai planuota išleisti 2 mlrd. dolerių. Infrastruktūros vystymui buvo numatyta daugiau nei 6 mlrd. dolerių. Ir pagaliau  Rio-2016 organizacinio komiteto darbui, tame tarpe Olimpiados atidarymo ir uždarymo renginiams, galvota skirti dar 2 mlrd. dolerių. Šie finansiniai rodikliai buvo paskelbti metų pradžioje. Tačiau olimpiados išvakarėse jie buvo gerokai viršyti. Maža to, pasirodė, kad  Rio-2016 organizacinio komiteto biudžetas deficitinis – trūksta 120-150 mln. dolerių.  Rio de Žaneiro valstija yra sunkioje finansinėje padėtyje, tad deficito padengti negalės. Turint omenyje, kad federalinio Brazilijos biudžeto deficitas 2015 metais siekė 29 mlrd. dolerių, sunkiai įsivaizduojama pagalba ir iš valstybės pusės.  

Ekonominė krizė Brazilijoje privertė organizatorius atsisakyti brangios olimpiados atidarymo ceremonijos. Reuters agentūra Rio-2016 olimpiados atidarymo šventę įvertino 21 mln. dolerių – dukart pigiau nei Londono. Liepos mėnesį Rio de Žaneiro valdžia centrinės valdžios paprašė skubios 870 mln. dolerių injekcijos olimpinių objektų statybos užbaigimui. Sportinių objektų statyba baigta prieš pat olimpiadą. Skubėjimas verčia susimąstyti apie šių objektų kokybę ir ilgaamžiškumą. Juolab, kad liepos 31d.  audra apgadino ką tik pastatytą buriavimo varžyboms prieplauką. Dar balandžio mėnesį sugriuvo virš vandens išilgai vandenyno kranto pastatytas dviračių takas, kainavęs 12 mln. dolerių. Žuvo du žmonės. Daug pretenzijų sportinės delegacijos išsakė olimpiados organizatoriams dėl blogų gyvenimo sąlygų: vienuose kambariuose nebuvo elektros, kituose vandens, dar kituose tekėjo kranai. 

Kalbant apie olimpinių žaidynių organizatorių išlaidas, nevalia nepaminėti ir pajamų. Gali susidaryti įspūdis, kad pajamos pilnai padengia organizatorių išlaidas, nes, jeigu tikėti TOK ataskaitomis, – visos olimpiados, pradedant nuo 1960 metų, nebuvo nuostolingos. Tačiau problema čia slypi kitur: pagrindinės išlaidos tenka olimpiadas organizuojančioms šalims, o didžioji pelno dalis  – TOK. Pagrindines olimpinių žaidynių pajamas (70%) sudaro milijonai, gauti už transliacijos teisių pardavimą televizijos kompanijoms. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių organizatoriai iš media kompanijų susirinko maždaug 4,1 mlrd. dolerių. Dar 900 mln. dolerių  atnešė įvairaus lygio rėmėjai. TOK iš tiesioginių savo rėmėjų papildomai gavo 300 mln. Visumoje susidarė 5,3 mlrd. dolerių. Tokios sumos, regis, pakaktų kompensuoti bent jau olimpinių objektų statybos išlaidas. Bėda ta, kad šios pajamos priklauso ne tiek žaidynių organizatoriams, kiek TOK. Dalį pajamų jis išties perdavė Brazilijai kaip kompensaciją už patirtas išlaidas. Tačiau didžiausia pajamų dalis buvo padalinta tarp 204 nacionalinių olimpinių komitetų. Savo tolimesnės veiklos užtikrinimui TOK pasiliko 10% pajamų. Tokių brangių olimpiadų pravedimo šalininkai sako, kad olimpinės žaidynės stimuliuoja šalies organizatorės ekonomiką: kuriamos naujos darbo vietos, turistų antplūdis pagyvina verslą. Vienok ir čia ne viskas taip paprasta. Tarkim, Sidnėjus, Barselona, Atėnai, Pekinas, Londonas po ten vykusių olimpinių žaidynių turistų antplūdžio nepajuto, išskyrus tas dvi olimpiados savaites. Veikiau jų net sumažėjo. Tiesa, būna ir išimčių. Po olimpiados į Sočį plūstelėjo turistų banga. Bet tam įtakos greičiausiai turėjo ne olimpiados atgarsiai, o nuvertėjęs Rusijos rublis, kai žmonėms poilsis užsienyje tapo per brangus.    

Dabar jau aišku, kad bilietų pardavimai į Rio-2016 olimpiadą nepateisino lūkesčių. Balandžio mėnesį buvo parduota tik dalis bilietų: pardavimams neigiamą įtaką darė vietinių gyventojų abejingumas žaidynėms ir tarptautinis susirūpinimas Zika virusu. Brazilijos spaudos teigimu, daug bilietų buvo išdalinta nemokamai vien tik tam, kad susidarytų pilnų tribūnų įspūdis. O juk buvo planuota parduoti 7,5 mln. bilietų – 200 tūkst. mažiau nei į Londono olimpines žaidynes. Vidutinė bilieto kaina buvo 21,35 JAV dolerio. Brangiausi bilietai už geriausias vietas į žaidynių atidarymo ceremoniją kainavo 1403 dol. TOK prezidentas Thomas Bachas išreiškė įsitikinimą, kad nepaisant visų sunkumų, su kuriais susidūrė Brazilija, 2016 metų vasaros olimpiada atneš viltį šaliai ir pasauliui, taipogi pergyvenančiam politinę bei ekonominę krizę.

JAV televizijos tinklas NBC sudarė reklamos sutarčių už daugiau nei milijardą dolerių. Reklama buvo transliuojama XXXI vasaros olimpinių žaidynių Brazilijoje metu. Skirtingai nuo žaidynių Londone laikas Brazilijoje nuo laiko Niujorke skiriasi tik viena valanda, o nuo Los Andželo  – tik keturiomis, todėl daugumą varžybų amerikiečiai galėjo matyti tiesiogiai. Prieš du metus ši televizijos laidų transliacijos korporacija už 7,5 mlrd. dolerių išpirko teises į šešių olimpinių žaidynių transliaciją nuo 2022 iki 2032 metų.   

Daug olimpinių objektų po žaidynių pritaikoma vieniems ar kitiems visuomenės poreikiams, bet dalis jų taip ir lieka niekur nepanaudoti. Jie paprasčiausiai tampa pastatais vaiduokliais. 

                                                                                                                                                                      Kęstutis Šutinys

Contact form

B1
B2
B3

Šios dienos vardadieniai

B4
B5
B6
B7a1
B7a2
B7a3
B7a4
B7a5
manoMiestas.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manomiestas.lt