2019-09-23, pirmadienis, 16:45.     Šiandien Lietuvoje saulė teka 07:19, leidžiasi 19:27, dienos ilgumas 12:7.
A1
SFR1 Raseiniai

Mindaugas Vičiūnas ir taikus jo maištas (I dalis)

Mindaugas Vičiūnas ir taikus jo maištas (I dalis)

   „Nepakeisi realybės su ja kovodamas... Kad kažką pakeistum, kurk naują modelį, kuriuo perkeisi esamą...“ Ši Buck'io Fuller'io mintis sutinka užsukusius į interneto tinklapį www.lastvote.org, startavusį prieš porą metų, jo autoriui Mindaugui Vičiūnui nusprendus vienam keliauti į Afriką. „Net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“, mokė kinų filosofas Lao Dzė. Su Mindaugu Vičiūnu kalbėjomės apie gausius žingsnius gyvenimo keliais ir klystkeliais, keliones po Afriką, pasaulį ir pačią svarbiausiąją – kelionę į save.

 

 

   Jūs ir Raseinių kraštas. Kokie vėjai Jus čia atnešė?

 

   Gimiau ir augau Kaune. Lyduvėnuose, Raseinių rajone, pas senelius leidau vasaras. Prieš dešimt metų įsikrausčiau į senelių sodybą, būdamas Lietuvoje gyvenu joje.

 

 

 

   „Aušra pasiekiama tik nakties keliu.“

 

   

   Kuo užsiėmėte gyvendamas Kaune? Koks tai buvo etapas?

 

   

   Aštuonerius metus turėjau sėkmingą verslą, gerą finansinį statusą, nes nuo pat mažumės ir paauglystėje buvo teigiama, jog laimė yra piniguose ir materialinėse vertybėse. Tuomet sunku suvokti, kaip gyvena žmonės nepritekliuje.


   

   Tuo metu turėjau labai didelių problemų su alkoholiu, narkotikais, palaidu gyvenimo būdu ir t.t. Metų bėgyje pasiekiau dugną ties savižudybės riba, kuomet jokie dvasiniai mokytojai, jokios ideologijos man nebepadėjo. Kažkokiu stebuklingu būdu, nes tai buvo beprotybės laikotarpis, perskaičiau autobiografinę knygą apie moterį, kuri savanoriavo Indijoje viduriniosios klasės mergaičių mokykloje ir kurią labai neramino už mokyklos teritorijos matyti gatvės vaikai, priklausę žemiausiai kastai, neturėję ne tik galimybės gauti išsilavinimą, bet ir normalių gyvenimo sąlygų, net maisto. Toji moteris buvo vienuolė, vėliau, palikusi vienuolyną ir įsteigusi kongregaciją, kurioje svarbiausias – pasišventimas tarnauti vargšams,  ne tik tarnauti, bet ir gyventi jų sąlygomis. Išverkiau daug ašarų. Širdis atsigavo, perdėliojau prioritetus.

 

 

   „Jie laiko mane bepročiu, nes aš nenoriu savo dienų pardavinėti už auksą;

   O aš laikau juos bepročiais, nes jie galvoja, jog mano dienos gali turėti kainą.“

 


   Kaip nuo to laiko pasikeitė Jūsų gyvenimas?

 

   

   Nusprendžiau, kad produktyviausia ir tinkamiausia man saviišraiška, kuomet esu laisvas ir visiškai nuo nieko nepriklausomas, niekam nemoku mokesčių ir niekam ataskaitos neduodu.


   

   Taip, jau 8-erius metus, stengiuosi gyventi be pinigų, t.y. praktikuoju mainų ekonomiką. Viskas, kam turiu užsidirbti, yra dujos, elektra, internetas, telefonas. Visa kita – transporto bei kitas paslaugas, maistą gaunu per mainų ekonomiką. Su draugais ir kaimynais praktikuojame šiuos mainus. Tai reiškia, jog, jei žmonėms reikia nudirbti kokius smulkesnius darbelius, juos atlikęs neiimu užmokesčio pinigais, dirbu pasitarnaudamas jiems, o jie iš dėkingumo, kuo gali, tuo prisideda, paaukodami man. Mano išlaidos per mėnesį sudaro 50 Lt vasarą ir 100 Lt žiemos metu. Gyvenant  arčiau gamtos, pinigų poreikis mažėja. Šią sumą užderėti pilnai užtenka kelių dienų. Likusį laiką ir finansus skiriu projektui www.lastvote.org.


   

   Prieš 8-erius metus pradėjau ir trejus metus dirbau su pagalba Lietuvos vargstantiesiems, savanoriavau įvairiose organizacijose. Keičiantis pasaulėžiūrai ir globalėjant mąstymui, suvokiau, jog yra ir labiau vargstančių vietovių mūsų žemėje, tuomet nusprendžiau pasirinkti patį vargingiausią regioną ir kontinentą planetoje bei jame tęsti savanorystę. Informacija, kurią surinkau, motyvavo apsistoti ties mintimi dirbti Afrikoje.


   

   Pirmuosius trejus metus Afrikoje kaip savanoris dirbau su įvairaus pobūdžio nevyriausybinėmis organizacijomis. Pamatęs jų virtuvę „iš vidaus“ pajutau, jog tai nėra labai švarus reikalas, nes šiose organizacijose irgi mėgstami pinigėliai, ir nusprendžiau, kad esu pakankamai stiprus startuoti pats asmeniškai.

 

 

   „Keliaudamas į Šventąjį Miestą, sutikau kitą maldininką ir paklausiau: „Ar čia tikrai kelias į Šventąjį Miestą?“

   Jis tarė: „Sek paskui mane, ir tu pasieksi Šventąjį Miestą per vieną dieną ir naktį“.

   Ir aš nusekiau. Mes keliavom daug dienų bei naktų. Tačiau Šventojo Miesto nepasiekėm.

   Ir mane sukrėtė štai kas: jis supyko ant manęs, kad neteisingai mane vedė.“

   

   

   Pėsčiomis nukeliavote nuo Kauno iki Gibraltaro. Kodėl ryžotės tokiai kelionei ir ką ji Jums reiškia?


   

   Piligrimystės idėja mane visuomet žavėjo. Visos religijos kalba apie tai, jog žmonės nuo seno lankydavo ir tęsia lankyti šventas vietas. Išjaučiau, jog esmė yra pačiame procese, o ne konkrečiose vietovėse.

   

   Kuomet pradėjau domėtis religijomis, mano intencija buvo atrasti jų panašumus ir skirtumus, kas jas vienija ir kas priešina. Po dvejų metų praleistų su dzen-budistais, metų su krišnaistais, pusmečio pranciškonų kapucinų vienuolyne ir savarankiškų Islamo studijų suvokiau, jog religijas jungia tos pačios savybės. Tikras krikščionis, musulmonas, budistas, krišnaistas – jie visi praktikuoja tas pačias savybes: atjautą, nuoširdumą, dalinimąsį, o priešina juos interesai, godumas, statusai, kovos dėl teritorijų ir t.t.

   

   Kelionę dedikavau religijų suvienijimui ir pagalbai Afrikos skurstantiesiems. 5000 km nuo Kauno iki Gibraltaro įveikiau per penkis mėnesius, visas naktis miegojau palapinėje. Tuo metu jau buvau apsisprendęs tarnauti Afrikoje. Ieškojau organizacijos, su kuria, persikėlęs per Gibraltaro sąsiaurį, galėčiau tęsti savanorystę, tačiau organizacijoms svarbiausiai lojalumas, o aš esu ištikimas savo idėjoms.

 

 

   Kviečiame skaityti straipsnio tęsinį.

 

 

 

 

Draugaukime „Facebook“ tinkle:

 
 
Contact form

B1
B2
B3

Šios dienos vardadieniai

B4
B5
B6
B7a1
B7a2
B7a3
B7a4
B7a5
manoMiestas.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manomiestas.lt