2017-11-20, pirmadienis, 15:47.     Šiandien Lietuvoje saulė teka 08:14, leidžiasi 16:18, dienos ilgumas 8:3.
A1
SFR1 Raseiniai

Pinigai – tai nauja vergovės forma?

2016-12-27, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Pinigai – tai nauja vergovės forma?

Šiuolaikinė bankų sistema pinigus daro iš nieko. Šis procesas veikiausiai pats gudriausias fokusas, kurį kada nors žmonės yra sugalvoję. Mūsų gyvenime yra dvi Didžiosios Paslaptys – Meilė ir Pinigai. Jeigu apie meilę prirašyta daugybė knygų ir pastatyta ne mažiau kino filmų, tai apie pinigus niekas nieko dorai mums neaiškina. Pasak rusų klasiko L. Tolstojaus, pinigai – tai nauja vergovės forma, kuri nuo klasikinės vergovės skiriasi savo beveidiškumu, kadangi tarp šeimininko ir vergo nėra žmogiškų santykių. 

 

Iš kur atsiranda pinigai? Sakysite, kad monetas ir banknotus atspausdina mašinos, o visą šį procesą organizuoja vyriausybės. Dalis tiesos tame yra. Banknotus ir monetas išties gamina vyriausybėms pavaldžios monetų kalyklos. Tačiau didžioji dalis pinigų vis dėlto sukuriama kitaip. Jie kuriami kasdien ir dideliais kiekiais. Kuria juos bankai. Mes tikime, kad bankai suteikia kreditus iš tų pinigų, kuriuos suneša indėlininkai. Ir tai, regis, būtų logiška. Tačiau viskas yra ne taip. Kreditai išduodami ne iš banko pajamų ir ne iš indėlių – pinigai atsiranda iš rašytinio skolininko pasižadėjimo numatytu laiku kreditą, t.y. pinigus, bankui grąžinti. Skolininko parašas sutartyje įpareigoja jį grąžinti bankui visus pinigus + procentus. Priešingu atveju skolininkas prarastų namą, automobilį, tiksliau tuos daiktus, kuriuos panaudojo užstatui. Tokie tad skolininko įsipareigojimai bankui.

 

Ką daro bankas, gavęs skolininko parašą? O gi labai elementarų veiksmą – skolos dydžio sumą jis įtraukia į skolininko sąskaitą, t.y. atidaro skolininkui banke sąskaitą ir įrašo į ją minusinę sumą, atitinkančią kredito dydį. Pasak ekonomisto John Kenneth Geylbrayt, pinigų kūrimo procesas banke toks paprastas, kad net sveikas protas atsisako tuo patikėti.

 

„Kiekvienąkart, kai bankas suteikia naują paskolą ir sudaroma turto įkeitimo sutartis bei atidaroma nauja banko sąskaita, atsiranda nauji pinigai,“ – kalbėjo Kanados Centrinio Banko vadovas (1934-1954) Graham F. Towers.

 

Tiesą sakant, pinigų darymą iš nieko reikėjo uždrausti jau pačioje pradžioje, tačiau bankų išduodami kreditai buvo svarbus komercinės ekspansijos į Europą veiksnys. Todėl tokia praktika ne tik kad nebuvo uždrausta – ji buvo įstatymais įteisinta. Bankininkai sutiko sumažinti neegzistuojančių pinigų kiekį, kurį jie galėjo skirti kreditavimui. Tačiau nepadengta banko saugyklose esančiu auksu ar sidabru pinigų masė išliko vis tiek per didelė. Neegzistuojančių ir auksu padengtų pinigų santykis oficialiai buvo leistinas 9:1. Šios normos laikymąsi kontroliavo speciali komisija. Taipogi buvo aptarta, kad ekstremalių situacijų metu Centrinis Bankas vietos bankų rezervus papildys realiomis aukso injekcijomis. Pavojus čia tebuvo vienas: jeigu visi bankai aukso ar sidabro rezervus išnaudos tą pačią akimirką, tada kredito muilo burbulas sprogs ir sistema sugrius. Praėjusio amžiaus pradžioje JAV prezidentu dvi kadencijas išbuvęs Vudrou Vilsonas yra sakęs: „Daug įtakingų šalies prekybininkų ir gamybininkų bijo. Jie žino, kad egzistuoja organizuota jėga, kuri viską stebi, visur prasiskverbia ir apie kurią visi kalba pašnibždomis“.

 

Metams bėgant, dalinio rezervo sistema (kai tik dalis pinigų padengta aukso ir sidabro atsargomis) ir jai pajungtas bankų tinklas tapo viešpataujančia pinigine sistema pasaulyje. Dar daugiau. Auksu padengti pinigai skirti kreditų išdavimui praktiškai išnyko. Pasikeitė pati pinigų esmė. Šiandien pinigai – tai kieno nors skolos.


.
Praeityje popierinis doleris buvo tarsi raštelis, pagal kurį buvo galima pareikalauti tam tikrą kiekį aukso arba sidabro – nelygu kokio nominalo doleris buvo. Šiandien už popierinį ar elektroninį dolerį galima gauti tik kitą popierinį ar elektroninį dolerį. Praeityje privataus banko kreditas turėtų būtent šio banko išduotų banknotų pavidalą. Šiandien privataus banko kreditą galima išgryninti nacionaline valiuta – doleriais, eurais, svarais, rubliais ir kitais vertybiniais popieriais, kuriuos vadiname pinigais.

 

Valstybė nacionalinę valiutą įtvirtina įstatymais, kurie sako, kad piliečiai bei įmonės  privalo tarpusavio atsiskaitymams naudoti būtent šio pavyzdžio banknotus. Kyla klausimas: jeigu valstybė ir bankai gali kurti pinigus, tai KIEK GI PINIGŲ YRA PRIGAMINTA? Anksčiau rinkoje dalyvaujančių pinigų kiekis turėjo atitikti aukso atsargas. Taigi norint daugiau turėti pinigų, reikėjo pirmiausia šachtose išsikasti aukso ar sidabro. Šiandien pinigai kuriami skolų pagrindu. Nauji pinigai atsiranda iškart po to, kai tik kas nors banke paima paskolą. Taigi šiandien norint turėti daugiau pinigų reikia daugiau išduoti paskolų. Vyriausybės įstatymų pagrindu nustato naujų pinigų kūrimo apribojimus ir taisykles. Šie apribojimai ir taisyklės remiasi į dalinio rezervo taisyklę. Kitaip sakant, nustatomas santykis tarp niekuo nepadengtų ir „auksinių“ pinigų. Šis santykis įvairiose valstybėse skirtingas ir, laikui bėgant, gali keistis. Jeigu praeityje iš bankų buvo reikalaujama savo saugyklose turėti bent vieną auksu padengtą dolerį dešimčiai kreditinių dolerių, tai šiandien šis reikalavimas jau nebeveikia. Nebeveikia ne tik šiuo atžvilgiu. Šiandien jau nebeprisilaikoma ir nustatyto santykio tarp egzistuojančių pinigų ir skolų pagrindu sukuriamų naujų. Nūdienos bankų rezervus apibrėžia du momentai: nacionalinės valiutos kiekis, kurį komercinis bankas laiko Centriniame Banke,  ir kreditinių pinigų kiekis, kuris jau išduotas paskoloms. Jeigu išduoti kreditiniai pinigai į banką negrįžta, banko veikla pradeda strigti. Na o jei banko veikla funkcionuoja normaliai, kreditiniai pinigai grįžta pagal numatytą grafiką, o po to vėl panaudojami naujiems kreditams, tačiau santykiu ne vienas prie vieno, o pagal priimtą kreditinių pinigų kūrimo taisykles (tarkime santykiu 1:9), tada labai greitai atsiranda, pavyzdžiui, 100 tūkst. naujų kreditinių pinigų – pinigų iš niekur. Visi šie pinigai sukurti išimtinai iš naujų paskolų ir ant įteisintos įstatyminės bazės.

 

Kiekvieno banko balansas privalo konstatuoti, kad indėlių bankas turi 10% daugiau nei išduotų paskolų. Tokiu būdu bankas, regis, turi pakankamai indėlininkų, kad būtų galima išduoti naujas paskolas. Deja, susidaro klaidingas įspūdis, kad paskolos išduodamos iš indėlių. Jeigu indėliai ir paskolos būtų vykdomos vieno banko rėmuose, bankas negalėtų savo rezervų padidinti iš oro kurdamas kreditinius pinigus 90 kartų. Tam reikalinga uždaro rato bankų sistema. Paskola paimta iš vieno banko, tampa indėliu kitame. Ir atvirkščiai. Jei tarpbankiniai paskolų ir indėlių mainai maždaug vienodi, susidaro įspūdis, kad visas pinigų judėjimo ciklas vyko viename ir tame pačiame banke.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais privaloma bankams sąlyga turėti depozitą (http://www.pajamos.lt/zodynas/depozitas.html) Centriniame Banke kai kuriose šalyse visiškai išnyko. Dar kai kur pasikeitė santykis tarp kreditinių niekuo nepadengtų pinigų ir auksu padengtų. Yra šalių, kur šis santykis tapo 20:1 ir 30:1. Atskirais atvejais pasitaiko bankų išvis neturinčių rezervo. Kita vertus, bankai aktyviai stengiasi savo rezervus padidinti skolininkų sąskaita, t.y. imdami iš jų procentus už paskolas. Į oficialius rezervinius apribojimus jie jau seniai numojo ranka. Nors žaidimo taisyklės finansiniame sektoriuje pakankamai sudėtingos, tačiau sveika logika šnabžda, kad čia viskas labai paprasta: BANKAI GALI SUKURTI TIEK PINIGŲ, KIEK MES PASIRUOŠĘ JIEMS DUOTI Į SKOLĄ.

 

Vyriausybės atspausdina 5% visų apyvartoje esančių pinigų. 95% pinigų sukuria tie, kas pasirašo paskolos dokumentus banke. Šie kreditiniai pinigai kasdien kuriami ir naikinami dideliais kiekiais – tiek, kiek sugrąžinama senų paskolų ir paimama naujų kreditų.

 

„Bijau, paprasti žmonės neapsidžiaugs, sužinoję, kad bankai pinigus kuria iš nieko... Ir tie, kurie kontroliuoja valstybės skolą, apsprendžia vyriausybių politiką bei laiko tautų likimus savo rankose“, – kažkada kalbėjo eksprezidentas Midlands Bank of England Reginald McKenna.

 

Čia derėtų patikslinti vieną svarbią detalę: bankai gali dirbti pagal šią schemą tik aktyviai palaikomi vyriausybių. Pirma, vyriausybė mus įpareigoja naudotis nacionaline valiuta. Antra, vyriausybė leidžia komerciniams bankams kreditinius pinigus išgryninti nacionaline valiuta. Trečia, teisinė sistema persekioja laiku neatsiskaičiusius su banku. Ir pagaliau ketvirta, vyriausybė palankiais įstatymais rūpinasi šia pinigine sistema, visokeriopai stengiasi liaudies akyse palaikyti nepriekaištingą jos imidžą, tačiau nieko nepasakoja liaudžiai apie tai, kaip iš tikrųjų atsiranda pinigai. Visa tai reiškia, kad vyriausybė, politikai, deputatai ir t.t. – visi jie DIRBA bankininkams ir kartu su jais sėdi viename vežime.    

 

Tiesa slypi tame, kad pasirašant užstato įsipareigojimus, t.y. pasižadant grąžinti skolą užstato praradimo ir baudų perspektyvoje, yra vienintelė reali vertybė, dalyvaujanti visoje šioje operacijoje. Kiekvienam, kuris tuo tiki, užstato dokumentas tampa parduodama ar į ką nors keičiama vertybe. Galima sakyti, kad tai savotiška pinigų forma. Tuos savotiškus pinigus (pasižadėjimą) skolininkas keičia į tai, kas vadinama PASKOLA.

 

Realiame pasaulyje logika būtų tokia: pinigus skolina tas, kuris jų turi. Dirbtiniame pinigų pasaulyje situacija kitokia: bankas suteikia mums paskolą, nors realiai tų pinigų jis ir neturi. Realiais pinigais mums virsta banko pasižadėjimas. Su tuo mes sutinkame, nes realius ar įsivaizduojamus pinigus gauname.

 

Kad ir kaip kalbėtume, tiesa čia yra viena – be pasirašyto skolos dokumento bankininkas neturėtų ko skolinti. Jūs kada nors pabandėte įsivaizduoti tokią situaciją – visos vyriausybės, kompanijos, smulkūs verslininkai, šeimos vienu metu atsiduria milžiniškų skolų liūne. Jūs nesusimąstėte: iš kur galėjo atsirasti tiek pinigų, kad visus būtų galima paskandinti skolose? Na taip, dabar jūs žinote – TIEK DAUG PINIGŲ NĖRA! Bankai neskolina pinigų – jie juos kuria iš skolų. Ir tos skolos niekuo neapribotos. Kaip niekuo neapribotas ir pinigų kiekis.

 

Galima ir kitokia situacija – NĖRA SKOLŲ, NĖRA PINIGŲ!

 

Įstabus dalykas, nesuskaičiuojamų planetos turtų, nuolat augančios gamybos ir naujų technologijų šviesoje – visi, pradedant vyriausybėmis bei kompanijomis ir baigiant atskirais žmonėmis, esame iki ausų įklimpę į skolas bankams. Niekas net nesusimąsto, kodėl taip yra. Kodėl tie, kurie gamina materialinę pasaulio gerovę, yra prasiskolinę tiems, kurie skolina tų materialinių vertybių simbolį – pinigus, kurių neturi? Tačiau vos tik mes suvokiame, kad pinigai – tai kieno nors skolos, iškart privalome suvokti ir kitką – jeigu nebus skolų, nebus ir pinigų!

 

„...Tokia jau ta mūsų piniginė sistema, jeigu toje sistemoje nebūtų skolų, tai nebūtų ir pinigų“, – prieš kurį laiką kalbėjo buvęs JAV Federalinės rezervų sistemos pirmininkas ir direktorių tarybos valdytojas Mariner Ackles.

 

Daugelis galvoja: jeigu išmokėsime visas skolas, ekonomikos padėtis pasikeis į gera. Deja, tai buitinio mąstymo lygmuo. Mes turime daugiau pinigų, kai išmokame kreditą. Todėl ir galvojame, kad kiti taipogi turės daugiau pinigų išmokėję savo skolas. Tikrovėje gi taip nėra. Čia yra viskas priešingai – TADA JOKIŲ PINIGŲ NEBUS!

 

Taigi kad egzistuotų pinigai – mes visi privalome priklausyti nuo bankų kredito. NĖRA KREDITŲ, NĖRA PINIGŲ!

 

Bet ir tai dar ne viskas.

 

Bankai sukuria pinigus tik skolos išmokėjimui. Jie nesukuria pinigų procentų padengimui. Tad iš kur paimti procentų padengimui skirtus pinigus? Vienintelė vieta, kur skolininkas gali paimti pinigus paskolos procentams išmokėti – pinigų rinka. Tačiau praktiškai visi apyvartoje dalyvaujantys pinigai sukurti tokiu pat būdu, t.y. jie visi yra skola bankui. O sugrąžinti reikia daugiau nei esi paėmęs paskolą – juk, kaip jau sakyta, yra dar ir paskolos procentai. Ne gana to, aplinkui vien skolininkai, kurių padėtis analogiška – jie aktyviai ieško pinigų paskolos + procentų grąžinimui. Tačiau visi rinkoje esantys pinigai – tai tik pagrindinės skolos pinigai. Neįmanoma visiems iškart išmokėti skolų su procentais, nes procentams skirtų pinigų paprasčiausiai nėra. 

 

Yra ir dar viena problema. Ilgalaikiams kreditams, tokiems kaip hipoteka ir vyriausybės skola, procentai gali viršyti pagrindinės skolos dydį. Jeigu nebus kuriami papildomi pinigai, padidės bankrutuojančių gretos ir ekonomika žlugs. Normaliam ekonomikos funkcionavimui užtikrinti bankrutuojančių skaičius turi būti labai mažas. Kad šitai būtų pasiekta, kuriama vis daugiau ir daugiau kreditinių pinigų senų skolų išmokėjimui. Žinoma, bendra skola dėl to tik auga, procentų reikia mokėti vis daugiau. Galiausiai paskolos procentai vis labiau ir labiau įsuka augančią skolų piramidę. Ir tik termino pratęsimas tarp pinigų sukūrimo, kaip naujos skolos, ir mokėjimo pagal jį gelbsti sistemą nuo pinigų stygiaus. Tačiau sistema tarsi nepasotinamas monstras reikalauja vis daugiau  ir daugiau naujų skolų.

 

Kodėl mus gundo mažais paskolų procentais? Ar tik ne todėl, kad taptume naujais banko skolininkais ir atitolintume šios piniginės sistemos žlugimą? Mąstantis žmogus vieną gražią dieną privalo savęs paklausti – amžinai tokia situacija bus su šia pasaulį apraizgiusia pinigine sistema ar neišvengiamai išmuš valanda, kai sistema subliūkš tarsi pradurtas balionas?

 

Pinigai reikalingi prekybos ir gamybos vystymui. Jeigu pinigų kiekis auga, o gamyba ir prekyba atsilieka nuo pinigų augimo – pinigai nuvertėja. Kai mums kalba apie ekonomikos augimą per metus  3%, nereikia įsivaizduoti linijinio augimo. Derėtų suprasti šią kalbą taip: 3% naujų prekių ir paslaugų šiais metais DAUGIAU nei 3% praėjusiais. Ir tai todėl, kad į šiandieninius procentus įtraukti ir pernykščiai. Taigi tai ne tiesi augimo linija, o nuolat auganti eksponentės kreivė.

 

Nuolatinis ekonomikos augimas didina gamtos resursų ir energijos naudojimo tempus. Kasmet vis daugiau daiktų nueina kelią nuo gamtos išteklių telkinių iki sąvartyno. Ir tai vien tik tam, kad būtų apsaugota nuo žlugimo pasaulyje egzistuojanti pinigų sistema.

 

Tai, ką mus išmokė laikyti demokratija ir laisve, išties tėra paslėpta ekonominės vergovės forma. Kol visa mūsų visuomenė priklauso nuo bankų kreditų, kurie užtikrina pinigų egzistavimą, tol bankininkai priims sprendimus – tam pinigus skolinti, o tam – ne.

 

„Šiandieninė bankų sistema pinigus gamina iš nieko. Šis procesas, veikiausiai, pats įdomiausias visų laikų fokusas. Tai anarchijos sugalvotas ir trūkumo pagimdytas lupikavimas. Bankininkams priklauso visas pasaulis. Atimkite iš jų pasaulį, tačiau palikite galimybę plunksnos brūkštelėjimu kurti pinigus. Ir jie netrukus pasaulį atsipirks. Atimkite iš jų šią didingą pinigų kūrimo misiją ir visi didingi turtai, kaip ir mano, išnyks. Tiesą sakant, jie ir turėtų išnykti vardan laimingesnio pasaulio. Bet jei norite likti bankų vergais ir savo pinigais tą vergovę apmokėti, tada leiskite bankininkams kurti pinigus ir valdyti skolas“...(Josiah Stamp, Bank of England direktorius – 1928-1941).

 

Ar jūs žinote, kad...

* apiforminus kiekvieną kreditą šalyje padidėja pinigų kiekis apiforminto kredito dydžiui, o kartu ir auga infliacija?

* paskoloms išduodami banko pinigai iš esmės nepriklauso indėlininkams.

* didžioji dalis kreditams išduotų pinigų banke neegzistuoja.

* bankinio sektoriaus rentabilumas gali siekti 9000% ir daugiau nieko nedirbant, o tik perkraunant pinigus iš vienos lentynos į kitą.

* šalių vyriausybės skolinasi pinigus su procentais iš savo šalies Centrinio Banko.

* siekdamos apsaugoti iš dolerių pastatytą Pasaulinę piramidę nuo griūties, JAV privalo nuolat didinti išlaidas ir negrąžinti skolų.

* doleris niekuo nepadengtas, visa kreditinė-finansinė sistema pasaulyje paremta tik banaliu pasitikėjimu.
* skolų piramidės krachas neišvengiamas.

 

Šiandien pinigai yra tapę išgyvenimo priemone. Už juos perkame maistą, aprangą, butus ir namus, taigi noras turėti pinigų – ne vien socialinė, bet ir biologinė būtinybė. Žinia, kiekvieną būtinybę reikia patenkinti. Klausimas tik – kaip? Dirbti ištisas dienas už grašius ir neišbristi iš skurdo ar pakeisti savo požiūrį į pinigus, išmokti gauti jų tiek, kiek reikia.  Pinigai gali mus padaryti laimingais ir priešingai – užtraukti nelaimę. Kita vertus, mes negalime turėti to, ko patys kratomės, su kuo nemokame susidraugauti. Sakoma, kad  99% žmonių daro viską, jog gautų kuo mažiau pinigų ir su kuo didesnėmis pastangomis. Leiskite draugiškai paklausti: koks jūsų asmeninis santykis su pinigais? Drįstu teigti, kad ne koks... Priešingu atveju jūs neklaidžiotumėte po internetą ir neieškotumėte atsakymo į klausimą – ką daryti ir kaip?

 

Norite susidraugauti su pinigais? Tada pažvelkite į juos, kaip į instrumentą. Išanalizuokite šį instrumentą, išmokite juo naudotis ir piniginės problemos nejučia visiems laikams atsitrauks nuo jūsų. Pažvelkite į žemiau pateiktą video medžiagą. Ar jūs apie pinigus, finansines institucijas ir ekonomikos nuopolius šitaip galvojote? Ar jūsų požiūris į minimus dalykus panašus? O gal apie tai visiškai negalvojate?

 

Pranas Raščius

Contact form

B1
B2
B3

Šios dienos vardadieniai

B4
B5
B6
B7a1
B7a2
B7a3
B7a4
B7a5
manoMiestas.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manomiestas.lt