2019-09-23, pirmadienis, 20:26.     Šiandien Lietuvoje saulė teka 07:19, leidžiasi 19:27, dienos ilgumas 12:7.
A1
SFR1 Raseiniai

Vardan idėjų ir verslo: kaip dirba įvairių šalių agrariniai kooperatyvai

2016-12-25, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Vardan idėjų ir verslo: kaip dirba įvairių šalių agrariniai kooperatyvai

Kooperajuosi pirmiausia žemės ūkio produkcijos gamintojai. Šalyse su išvystytu agrariniu sektoriumi kuriasi siauros specializacijos agrokooperatyvai: prekybiniai, pramoniniai, finansiniai, draudimo ir net fermerių sveikatos apsaugos. Šiame straipsnyje kalbėsime apie pirmąją kooperatinio judėjimo bangą – gamintojų susivienijimus.

Fermeriai vienijasi, kad pagamintų daugiau produkcijos ir gautų didesnį pelną

Mažam ūkiui įsigyti traktorių brangu. Kai aplinkui egzistuoja dar keli smulkūs ūkiai, visiems susidėjus galima išsinuomoti traktorių ir naudotis juo paeiliui. Tai paprastas pavyzdys, įrodantis, kodėl fermeriai suinteresuoti vienytis. Tačiau čia yra ir kitų privalumų. Kooperatyvo nariai nustoja būti konkurentais – juk iš esmės jie visi gamina tą pačią produkciją – ir pradeda bendradarbiauti. Kai jiems pavyksta surinkti daugiau derliaus, lengviau tampa derėtis su perdirbėjais ir prekybininkais. Pagaliau atsiranda galimybė susitarti dėl būsimo derliaus apimčių ir bent jau apytikrės kainos. O tai mažina fermerių ekonominę riziką. Kiekvienas fermeris uždirba tiek, kiek pagamintos produkcijos pristato į kooperatyvą. Pagrindinės išlaidos susijusios tik su kooperatyvo teikiamomis paslaugomis fermeriui. Akcijų principas kooperatyvų veikloje netaikomas: pavyzdžiui, renkant kooperatyvo pirmininką, visų narių balsai yra lygūs. Tokie esminiai kooperatinio judėjimo principai. Tačiau jie nėra universalūs visam pasauliui. Kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į geografinę padėtį, istorinius įvykius ir net ideologinius ypatumus, randami saviti kooperatyvų veiklos niuansai.   

Prancūzijos žemės ūkio kooperatyvai apima  75% fermerių ūkių

Prancūzijoje priskaičiuojama 21 tūkst. kooperatyvų, kurie jungia 75% visų fermerių ūkių. Be žemės ūkio produkcijos gamybos ir realizacijos kooperatyvai savo nariams teikia konsultacijas agronomijos, ekonomikos ir strateginio planavimo klausimais. Daug dėmesio skiriama ekologiškos produkcijos auginimui. Kooperatyvai investuoja į inovacijas, tokiu būdu plėsdami savo veiklos rėmus ir papildomai uždirbdami. Viena tokių sričių – bio kuro gamyba. Stengiamasi pasinaudoti rinkos valdymo instrumentais, kurių dėka būtų galima sureguliuoti žemės ūkio produkcijos kainas. Bene svarbiausias kooperatyvų uždavinys – užtikrinti gerus narių ekonominius rezultatus, nekeičiant pagrindinės veiklos pobūdžio. Čia padeda finansinių paslaugų kooperatyvai. Antai bankų asociacija Credit Agricole 2013 metais pagal pajamų dydį buvo didžiausias pasaulyje kooperatyvas. O dar dvi bankų asociacijos Groupe BPCF ir Groupe Credit mutuel užėmė atitinkamai trečią ir ketvirtą vietas. Prancūzų kooperatyvai atlieka įvairius tyrimus, kurių tikslas gaminti kuo daugiau kokybiškos produkcijos. Sektinu pavyzdžiu laikytinas kooperatyvas Terrena. Šalies kooperatyvai nuolat keičia savo struktūrą, prisitaikydami prie ekonominės aplinkos. Buvo laikai, kai jie žvilgsnį buvo nukreipę į vieną iš pagrindinių pasaulio tendencijų: dauguma jų pradėjo veiklą kaip žemės ūkio žaliavų surinkėjai, bet pamažu tapo įmonių grupėmis su pagrindine ir dukterinėmis kompanijomis. Jeigu kai kurios grupės nori gauti didesnį pelną, jos įkuria strateginį aljansą. Tai leidžia taupyti lėšas, keistis patirtimi ir patvirtinti savo lyderystę konkrečiame sektoriuje.  Vietinių kooperatyvų darbas apibrėžtas Prancūzijos įstatymais – jų veikla turi vykti griežtai nurodytoje teritorijoje.

Ispanijoje daug kooperatyvų, bet iš esmės visi jie – maži

Ispanai mažiau linkę kooperuotis nei prancūzai. Čia kooperatyvai jungia tik 15% fermerių ūkių. Įdomu tai, kad dauguma kooperatyvų veikia ne nacionalinių, o regioninių įstatymų rėmuose. Kooperatyvai Ispanijoje nedideli. Tik 
39% kooperatyvų turi daugiau nei tūkstantį narių. Neskaitlingi kooperatyvai nesugeba aktyviau pakovoti už fermerių reikalus, t.y. efektyviai derėtis dėl produkcijos supirkimo kainų, aktyviai diegti inovacijų. Šalyje priskaičiuojama beveik tiek pat kooperatyvų kaip ir Prancūzijoje – virš 20 tūkstančių. Tačiau kaip jau minėta – jie maži. Kita vertus, maži kooperatyvai skatina atsirasti daugiau įvairesnių veiklos formų. Vieni kooperatyvai Ispanijoje teikia paslaugas tik savo nariams, kiti – aprūpina žaliavomis pramonę, treti – perdirba produktus ir tiekia juos mažmenininkams. Pastarieji kooperatyvai – didžiausi. 16% Ispanijos kooperatyvų generuoja 75% visų šalies kooperatyvų pajamų. Ir tai nieko stebinančio, nes ir čia vyksta fermerių ūkių bei kooperatyvų susijungimai bei įsigijimai.

Kanados kooperatyvai veikia visoje šalyje, bet vieningo nacionalinio tinklo nėra

Kanadoje yra daugiau nei 1300 žemės ūkio kooperatyvų, apimančių įvairias ekonomikos sritis. 40% fermerių priklauso bent vienam kooperatyvui. O štai Kvebeke kooperatyvai vienija net 70% žemdirbių. Beje, būtent čia buvo sukurtas agrokooperatyvo modelis, kuris veikia visoje Kanadoje. Kanados susivienijimai nelaukia iš valstybės dotacijų ir nerenka nario mokesčio. Jie atstovauja savo narius verslo sferoje, dalyvauja formuojant produkcijos kainas ir užtikrina narių išaugintos produkcijos pardavimus. Taigi pajamas kooperatyvai gauna iš produkcijos realizavimo ir kitų paslaugų. Paslaugų paketas praktiškai vienodas, bet kiekvienas kooperatyvas stengiasi susitelkti į kurią nors vieną. Kooperatyvų nariais gali tapti tiek atskiri fermeriai, tiek ir žemės ūkio organizacijos. Įdomu tai, kad kooperatyvai veikia visoje šalyje, tačiau iki šiol nesukurtas juos vienijantis mechanizmas, kurio dėka kooperatyvų interesai būtų ginami valstybiniu lygiu. Tam įtakos turi geografinė padėtis: dauguma kooperatyvų įsikūrę rytinėje šalies dalyje ir vakarinės dalies centre. Šiaurinėje Kanados dalyje jų beveik nėra, nes sąlygos žemdirbystei ten nepalankios. Pagaliau Kanada didelė šalis, ūkiai išsibarstę po įvairius kampelius, ūkių koncentracijos kaip Europoje nėra. Na o svarbiausias vienijančio organo įkūrimo stabdis –   įvairių organizacijų lyderių profesiniai interesai. Ne paskutinę vietą čia užima ir stambių regioninių kooperatyvų konkurencinė kova, apimanti netgi filosofinį požiūrį į kooperatyvo valdymo klausimus.

JAV žemės ūkio kooperatyvai atsisakė turimų akcijų įtakos balsavimui

JAV agrokooperatyvų mažiau nei kitose šalyse. Priskaičiuojama apie tris tūkstančius. Tačiau jie jungia daugumą šalies fermerių. Šalyje dar veikia keturių tipų žemės ūkio asociacijos: produkcijos realizavimo, sutarčių sudarymo, ūkio aprūpinimo ir kreditinės. Produkcijos realizavimo kooperatyvai perdirba ir realizuoja produkciją. Praktiškai jie apima viską, kas išauginta ir pagaminta šalyje. Žemės ūkio rajonuose jie kuria darbo vietas. Sutarčių sudarymo kooperatyvai padeda fermeriams gauti protingą kainą už išaugintą produkciją. Jie derasi vietoj tų, kurie šioje srityje nėra stiprūs. Ūkių aprūpinimo kooperatyvai tiekia ūkiams viską, kas reikalinga užtikrinti jų veiklai, pavyzdžiui, kurą ir panašiai. Kreditų kooperatyvai bendradarbiauja su bankais ir žemės ūkio kreditavimo įstaigomis. Fermeriai gauna iš jų kreditus, finansinę paramą eksportui. Kooperatyvų darbą kontroliuoja patys fermeriai. Jie išrenka direktorių tarybą. Balsavimuose kiekvienas fermeris, neatsižvelgiant į jo indėlį kooperatyvui, turi tik po vieną balsą.

Izraelio kooperatyvai įkūnija socializmo idėjas

Šalyje 70% žemės naudmenų apdirba kooperatyvų nariai. Kooperatyvų kūrimasį paskatino socialistinė ideologija. Vėliau tai tapo valstybine politika. Narystė kooperatyve laisvanoriška ir palikti jį galima be jokių problemų. Vadovauja jiems demokratiškai išrinkti vadovai iš kooperatyvo narių. Pasitaiko atvejų, kai vadovais išrenkami pašaliniai asmenys. Tačiau jie privalo turėti vadovavimo patirtį kooperatyvams arba bent jau būti kito kooperatyvo nariais. Izraelio kooperatyvai tarpusavyje susiję.Jie organizuojami dviem lygiais: vietiniu ir regioniniu. Vietiniai kooperatyvai turi tris formas – kaimų asociacijos, kibucai ir moshavimai. Pastarosios dvi formos labiausiai išplitę. Šios trys formos skiriasi produktų gamybos ir vartojimo kontrole. Kibucų bendruomenė sprendžia, kiek šeimai reikia produktų. O  moshavimų bendruomenėje tai sprendžia kiekviena šeima atskirai. Kibucai ir kolektyvinės moshavimų bendruomenės – tai gamybiniai susivienijimai, kur sprendimai priimami bendru sutarimu. Kibucų kooperatyvuose žemė ir gamybos priemonės priklauso kaimo bendruomenei, o už gamybinius rezultatus atsako išrinkta valdyba. Kooperatyvų nariai neturi pasodybinio sklypo, kur galėtų išsiauginti kažką sau. Izraelyje yra 269 įvairaus dydžio kibucai, kuriuose gyvena 116 tūkst. žmonių. Nuo pat kibucų įsikūrimo, jie gyveno pagal komunos taisyklę: iš kiekvieno pagal sugebėjimą – kiekvienam pagal darbą. Kiekvienas narys įstodamas į kibucą, turėdavo visą savo turtą atiduoti „į bendrą katilą”, o asmeninėms reikmėms jie kas mėnesį gaudavo tam tikrą sumą pinigų, nepriklausomai nuo to kokį darbą jie dirbdavo. Tačiau tuos pinigus galima buvo išleisti tik griežtai nustatytoms reikmėms. Kibucai savo narius aprūpindavo maistu, drabužiais, pastoge, apmokėdavo transporto, švietimo, medicinos ir kt. paslaugas, o vaikai buvo auginami vaikų darželiuose ir tėvai galėjo su jais bendrauti tik kelias valandas po darbo. Kibuco nariai turėdavo viską padaryti patys, tai yra samdomo darbo buvo atsisakyta, tačiau ir jie patys negalėjo dirbti jokio darbo ne kibuce, išskyrus darbą kibucų judėjimo valdymo organuose. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, pasikeitė ir tvarka. Dabar čia mokami atlyginimai, išlaikomos lygios narių teisės į maitinimą, gydymą, mokymą. Gyvenimas vėl koncentruojasi šeimoje, vaikai auga pas savo tėvus. Nors kibucai neteko savo pirmykštės prasmės, jie tebeužima reikšmingą vietą Izraelio ūkyje: juose užimta apie 90 tūkst. darbininkų. Šiuo metu tik apie 16 proc. kibucų gyventojų užsiima žemės ūkiu, žymiai padidėjo narių dalis dirbančių pramonėje, aptarnavimo sferoje ir kt. Dauguma kibucų turi įsteigę viešbučius, restoranus, perdirbimo įmones ir pan., o pajamos iš žemės ūkio daugeliu atvejų nesiekia nė 10 procentų. Daug laistymo ir drėkinimo sistemų kūrimo, tobulinimo ir gamybos srityse pasiekė „Magalio” kibucas kuriame yra viena garsiausių pasaulyje šiltnamių ir drėkinimo sistemų įrangos firmų „Netafim”. Jos gaminamos laistymo sistemos, tiesa, brangios, bet yra vienos patikimiausių pasaulyje. Beje, reikėtų pažymėti, kad šiltnamiuose ir vynuogynuose kartu su laistymo sistema įrengtas ir drenažas, kuris surenka augalų neįsisavintą vandenį. Šis vanduo išvalomas ir naudojamas pakartotinai. Ūkininkams yra nustatyti vandens sunaudojimo limitai, kurie padidinami, jei ūkininkas sunaudoja didesnį kiekį išvalyto nuotekų vandens. Puikus sodininkystės produkcijos auginimo, saugojimo, pakavimo ir realizacijos pavyzdys yra prie Golano aukštumų įkurta sodininkystės organizacija „Parot Cha Golan” priklausanti vietos kibucui, kurioje auginamų vaisių asortimentas yra pats didžiausias. „Afakimo” kibucas garsus pieno fermų technologijomis. Šiame kibuce įsikūrusi firma „Cacham Afikim”, kuri praeityje nusipirkusi pažangią šios žemės ūkio šakos technologiją, ją ištobulino ir dabar gamina ne tik savo šalies reikmėms, bet ir eksportuoja į kitas šalis. Pietinėje Izraelio dalyje, Lachiš-Negevo rajone kibucui priklauso modernus bulvių, morkų ir daržovių supirkimo, apdorojimo ir realizacijos kompleksas „JACHAM”.

Moshavimų kooperatyvuose žemė išdalinta namų ūkiams,  sprendimus priima pati šeima. Šeimos valdo pastatus savo žemėje ir turi savo techniką, t.y. moshavimų kooperatyvai – privatūs gamintojai, dirbantys savo ūkiuose. Kooperatyvo paslaugomis naudojasi atskiri kaimai: visas kaimas perka ir saugo programinę įrangą ūkiams, kartu surenka ir nuveža regiono prekybininkams produktus, bendram naudojimui laiko techniką ir dirbtuves. Kooperatyvas  gali vesti buhalterinę apskaitą arba surinkti produkciją kitų užsakovų. Reikia pažymėti, kad produkcijos supirkimo ir eksporto problemos Izraelyje sprendžiamos racionaliai. Siekiant rasti bendrą kalbą tarp gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų ir vartotojų bei užtikrinti pastovų eksportą, Izraelyje sudaryta Gamybos ir realizavimo taryba, kurios nariai atstovauja ir vartotojams, ir prekybininkams, ir vyriausybei, o didžioji tarybos nariu dalis - gamintojams. Siekiant užtikrinti gamybos ir realizavimo stabilumą, kiekvienoje šakoje pasirašomi susitarimai tarp Žemės ūkio, Prekybos ir pramonės ministerijų, Gamybos ir realizavimo tarybos bei „Agreksko” vadovų. Sutartyse numatomos paramos sąlygos ir garantijos, finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui, daržovių augintojams paprastai kompensuojama apie 2 proc. pagamintos produkcijos vertės, bei garantuojamos nemažesnės kaip 85 proc. vidutinio 3 paskutinių metų lygio supirkimo kainos, apmokama už derlių, kurį nepalankiais metais tenka sunaikinti nenuimtą. Šiems poreikiams dalį lėšų skiria Vyriausybė, dalį Daržovių augintojų taryba, o apie10 proc. turi įmokėti patys daržovių augintojai, tačiau ir toks rėmimo būdas pakankamai skatina gamybą bei užtikrina jos stabilumą. Plėtojant intensyvų žemės ūkį, paprastai nukenčia aplinka, todėl ir Izraelyje keliami aukšti ekologiniai reikalavimai, apribojamas trąšų bei augalų apsaugos priemonių naudojimas, siekiama racionalesnio jų naudojimo. Todėl čia sparčiai plėtojamas ekologinis žemės ūkis, o Izraelio valdžia įteisino ekologinę žemės ūkio gamybą kaip pagrindinę Izraelio žemės ūkio šaką. Buvo įkurti du ekologinės žemdirbystės bandymų centrai: lauko kultūrų ir daržovių „Gilat“ eksperimentinėje stotyje, „ARO“, pietinėje Izraelio dalyje bei Organinis sodas „Neve Jaar“ tyrimų centre, šiaurinėje Izraelio dalyje. Moksliniai klausimai organinėje žemdirbystėje dėstomi Hebrajų universiteto Žemės ūkio fakultete Rehovote. Izraelis yra specifinėse gamtinėse sąlygose, todėl žemės ūkis čia labai įvairus. Centrinėje jo dalyje plėtojama tvenkinių žuvininkystė, o išilgai jūros pakrantės įrengtuose specialiuose sodeliuose auginamos ir jūrinės žuvys. Centrinės ir pietinės šalies dalių klimatas leidžia Izraelio žemdirbiams sėkmingai auginti daržovės, kurių didesnė dalis vietoje ir perdirbama. Tam Izraelyje yra apie 3 tūkst. ha šiltnamių, bet jie, priešingai nei pas mus, skirti augalų apsaugai nuo tiesioginių saulės spindulių bei nuo kenkėjų. Šioje šalies dalyje auginama ir nemaža lauko kultūrų. Tai grūdinės, ankštinės, aliejinės kultūros, pašarai, medvilnė, kurios 85 proc. medvilnės eksportuojama. Tuo tarpu didžioji dalis kviečių, realizuojama vidaus rinkoje ir beveik visiškai patenkina šalies poreikius. Izraelio pasididžiavimas – galvijininkystė: čia pasiekiamas vienas didžiausių pasaulyje primilžis iš vienos karvės per metus. Tiesa, Izraelyje beveik nėra žemės tinkamos ganykloms ir karvės daugiausia laikomos diendaržiuose, o maitinamos koncentruotais mišiniais. Tačiau aukštas kompiuterizacijos lygis leidžia parinkti tinkamą racioną ir visiškai aprūpinti šalį pieno produktais. Trūkumas tas, kad tokiu būdu laikomų karvių amžius neilgas: jos laikomos tris laktacijas, tai yra apie penkis metus, o sumažėjus produktyvumui, paskerdžiamos. Ne mažiau reikšmingas Izraelyje ir paukščių ūkis: vienas žmogus šalyje per metus sunaudoja vidutiniškai 37 kg vištienos, 23 kg kalakutienos, 280 kiaušinių. Be to šalyje per metus pagaminama per 400 t žąsų kepenų, kurios pagrinde eksportuojamos.

Regioniniai kooperatyvai išrūšiuoja ir pakuoja suvežtą produkciją. Jie valdo sandėlius, kombinuotų pašarų gamyklas, elevatorius, pluošto išgavimo iš sėklų įrengimus. Jie užsiima produkcijos perdirbimu. Regioninių kooperatyvų sričiai priskiriamos perkančios organizacijos. Jos kooperatyvams teikia profesionalias konsultacijas, vykdo kompiuterinių duomenų apdorojimą. O svarbiausia – yra tarpininkai tarp fermerių ir bankų. Jos padeda kooperatyvams gauti kreditus ir padalinti juos kooperatyvo nariams.

Malaizijoje kooperatyvams vadovauja profesionalūs valdininkai

Malaizijoje kooperatyvų nariais laikomi 27% fermerių. Šalyje užregistruotos 285 fermerių organizacijos ir 422 žemės ūkio kooperatyvai. Visi jie turi valdybas renkamas iš narių. Malaizijoje leidžiama kurti savo kooperatyvą, jeigu į jį įstoja ne mažiau 30 žmonių – tai leidžia susivienyti kaimams. Tokios grupės vadinamos fermerių susivienijimais. Valstybė koordinuoja kooperatyvų darbą. Visi jie yra valstybinių fermerių organizacijų ir Nacionalinės fermerių asociacijos nariai. Žemės ūkio organizacijos įkurtos kiekviename rajone ir valstijoje nebekalbant jau apie nacionalinį lygmenį. Tokioms organizacijoms vadovauja profesionalūs darbuotojai – generalinis direktorius su penkiais vadybininkais, kurie atsako už 5 veiklos kryptis: sąskaitas, vystymasį, taupymą, kreditus ir agroverslo valdymą.

Japonija įkūrė kooperatyvų organizaciją, kuri tapo rinkos monopoliste

91% Japonijos fermerių priklauso kooperatyvams. Kooperatyvai gamina, pakuoja, realizuoja produkciją bei teikia finansines paslaugas. Visi jie sukurti vyriausybės. Todėl ir kontroliuojami yra vyriausybės. Regioniniai kooperatyvai kontroliuoja didmeninę prekybą ir gamybinius resursus, prižiūri kreditus ir draudimą. Nors kooperatyvus organizavo valstybė, tačiau laikui bėgant jie sustiprėjo ir tapo galingu Japonijos maisto produktų rinkos monopolistu – ėmė savarankiškai nustatinėti kainas, o jų vadovai įgijo stiprų politinį svorį. Įdomiausia, kad prieš juos bejėgiai ir antimonopoliniai įstatymai. Tokios situacijos šviesoje paprasti japonai noriai pirktų pigesnius importinius ryžius. Tačiau kad taip neatsitiktų, vyriausybė importiniams ryžiams pakėlė mokesčius. Paplitusi Japonijoje praktika – susilpnėjusių ūkių palaikymas. Tai susiję su organizacijos vadovų veikla: padėdami nusilpusiems ūkiams, faktiškai jie apsirūpina reikiamais balsais rinkimuose. Didmeninė šalies kooperatyvų prekyba nepadengia gamybos išlaidų. Lėšų trūkumas kompensuojamas pajamomis iš finansinio tarpininkavimo ir narių įnašo. 2014 metais buvo siūloma situaciją keisti. Kooperatyvus vienijančią organizaciją norėta paversti akcine bendrove. Vienok reforma neįvyko. Pavyko tik sumažinti importinių maisto produktų prekybinius barjerus. 

Kinijoje kiekviena sritis turi keliasdešimt įvairių kooperatyvų

80% Kinijos gyventojų – fermeriai.  Jie aktyviai jungiasi į kooperatyvus, dešimtimis išsibarsčiusius po visą šalį. Daug fermerių stoja į dideles asociacijas, pavyzdžiui, žemės ūkio ir juos lydinčių produktų prekybos Asociaciją. Deja, netgi didelės asociacijos blogai organizuotos ir veikia su pertrūkiais. Dauguma kooperatyvų tolimi nuo demokratijos, t.y. jos vadovų rinkimo. Užtat jie pilnai sprendžia, ką auginti ir kam parduoti.  Kooperatyvai iš esmės organizuoti vietinės kaimo aukštuomenės. Gausybė Kinijos kooperatyvų skirstomi į tris pagrindines grupes: specializuoti kooperatyvai, sandėliavimo kooperatyvai ir asociacijos. Specializuoti kooperatyvai aptarnauja savus narius. Juose, skirtingai nei kaimo kooperatyvuose, užtikrintas demokratiškas valdymas, bendros verslo operacijos. Fermeriai gamina produkciją ir kiekvienas iš jų vienodai įtakoja kooperatyvą.  Sandėliavimo kooperatyvai perdirba produkciją, sandėliuoja ir pardavinėja. Asociacija – tai kooperatyvų susivienijimas. Čia fermeriai keičiasi produktais ir technologijomis. Nepaisant kooperatyvų susivienijimų veiklos, fermeriai lieka su nereguliariomis ir mažomis pajamomis. Prekių kainas reguliuoja valstybinės ir kolektyvinės įmonės, o taip pat rinkos lyderiai. Organizacijos, kuri įstatyminės bazės lygmenyje gintų fermerių interesus, nėra. Tenka pastebėti, kad kooperatyvų veikla nėra pakankamai reglamentuota įstatymais. Ją nusako tik taisyklės, instrukcijos ir poįstatyminiai aktai. Antai nustatyta, kad įkurti kooperatyvą gali ne daugiau kaip 630 žmonių, kiekvienas iš jų privalo nupirkti bent dešimt akcijų po 100 juanių. 

Kiekvienoje šalyje savitas žemės ūkio kooperatyvų susikūrimo kelias. Todėl užmezgant partnerystės ryšius reikia žinoti, jų veikimo principus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV kooperatyvus organizavo patys fermeriai, tad dirbdami su jais nesusidursite su ideologiniais svertais. O jei bandysite susitarti tik su vienu kibucos nariu – nesėkmė garantuota. Patirtis sako, kad sėkmingi Vakarų kooperatyvai kūrėsi iš “apačios”, taigi ir dirbti reikėtų su jais.  

                                                                                                                                                        Kazimieras Šatas
 

Contact form

B1
B2
B3

Šios dienos vardadieniai

B4
B5
B6
B7a1
B7a2
B7a3
B7a4
B7a5
manoMiestas.lt

Redakcija:
mob. (8 691) 44 277
e.p. info@manomiestas.lt